Panemunės pilies kieme aidėjo meno garsai

Praėjusį savaitgalį Panemunės pilies kieme planuotam surengti šeštajam menų festivaliui „Pilies aidas” įvykti nesutrukdė nei lietus, nei aplinkiniuose miškuose gausiai užderėjęs grybų derlius, nei tą pačią dieną prasidėjęs pasaulio vyrų krepšinio čempionatas. Na, tiesą sakant, antroji ir trečioji priežastys gal kiek ir sumažino šio festivalio žiūrovų skaičių, tačiau tie, kurie baravykus ir krepšinį iškeitė į gerą, tikrai aukšto lygio kultūros renginį tikrai nenusivylė, juolab, kad pagrybauti buvo galima ir sekmadienį, čempionatas tęsis dar beveik visą mėnesį, o kito „Pilies aido” teks laukti visus metus.

 

 

      Kaip ir buvo numatyta iš anksto parengtoje programoje, festivalio atidarymas prasidėjo lygiai vidurdienį fanfarų gausmu ir Jurbarko A. Sodeikos meno mokyklos šokėjų rankose plevėsuojančiomis baltomis vėliavomis. Skirtingai nei prieš porą savaičių vykusio Jurbarko miesto vardo 755 metų paminėjimo oficialioje dalyje, kur ant scenos vos ne vos sutilpo gausus rajono vadovų ir politikų būrys, „Pilies aido” pradžią paskelbė ir susirinkusiuosius pasveikino keletas garbių ponų, suprantančių šio festivalio reikšmę ne tik Panemunės piliai, bet ir visai rajono kultūrai. 
        Festivalio atidaryme dalyvavęs Vilniaus akademijos rektorius Audrius Klimas savo sveikinimo kalboje nuoširdžiai džiaugėsi tęsiamomis tradicijomis ir gyrė šio festivalio organizatorius už šiai vietovei įkvėptą gyvybę. Sveikinimo žodį tarė ir Skirsnemunės seniūnijos seniūnas Vladas Vainauskis. Nors ir negausius, bet labai nuoširdžius sveikinimo žodžius palydėjo A.Sodeikos meno mokyklos šokėjų, vadovaujamų Kristės Donauskienės, šokis. 
      Tuoj po atidarymo „įsijungė” festivalio radijo studija, kurios vedančiosios Gabija ir Toma visus pakvietė į Panemunės pilies antrajame aukšte įrengtą salę paklausyti ir pasižiūrėti pirmą kartą Panemunės pilyje koncertuojančių A. Sodeikos meno mokyklos moksleivių koncerto. Po akimirkos ne tik konferencijų salė, bet ir visa pilis prisipildė nuostabių šios mokyklos auklėtinių ir mokytojų atliekamų kūrinių. Smuikininkų ansamblis, kuriam vadovauja pedagogė Vida Račkauskienė, atliko kūrinį Džiovani Batista Vitali - ZOPPA, Romberg „Tykiai, kaip patekant saulei“ ir Rodrigez Tango „La Cumparsita“. Smuikininkus pakeitusi pianistė Toma Jovarauskaitė padovanojo savo atliekamą B. Evans džiazinę pjesę. Akordeonistas Žilvinas Pranaitis, pradėjęs nuo kūrinio „Žalieji vandenys“, savo pasirodymą pratęsė duete su mokytoja Jadvyga Žiemliauskiene. Jie sugrojo vokišką polką. Per miesto jubiliejų vykusioje atrankoje į „Pilies aidą” dalyvavęs Ignas Juškevičius fortepijonu sugrojo D. Aleksander kūrinį „Ledynų didybė“, o po pianistės Kamilės Ambrutaitytės atlikto Sigimanto Žentelio kūriniui „Agentas 007” abejonių, jog šis festivalis yra skirtas tikriems tikro meno mylėtojams, niekam nekilo. O kur dar Kamilės kartu su Julija Pileckyte sugrota J. Strauso „Polka Trik-Trak“ ir koncerto pabaigoje žaviai suskambęs Beno Vaškevičiaus saksofonu atliktas Sigimanto Žentelio kūrinys „Vasara su svingu“. Visą A. Sodeikos meno mokyklos mokinu koncertą vainikavo Kristės Donauskienės vadovaujamos šokėjos, publikai padovanojusios tris nuostabius šokius. 
      Persikėlus į kitapus pilies esančią menę, kur po trumpos pertraukos prasidėjo tradicinės „Akademinės bardų valandos”, klausytojai papuolė į sunkiai apibūdinamą atmosferą - virtuozų pirštais glostomos gitarų stygos ir realios kasdienybės persisunkusios, liūdnos ar žaismingos bardų dainos ilgam sustabdė laiką, leisdamos visa tai išgirsti ne ausims, bet širdimis ir sielomis. Skirtingai nei koncertų metu, per „Akademines bardų valandas” žiūrovai gauna neįkainojamą dovaną - betarpišką bendravimą su dainų autoriais, galimybę išgirsti ekspromtu atliekamas interpretacijas ir, kas svarbiausia, iš arti pamatyti ne tik atlikėjų akis, bet ir sielas. Ko gero dėl šių priežasčių šių metų festivalio organizatoriai net dvi „Akademines bardų valandas” skyrė tiems atlikėjams, kurių dainos skambėjo ir vakarinėje festivalio dalyje ant didžiosios scenos. 
      Pasibaigus pirmiesiems bardų Sauliaus Lapėno ir Virgio Šidlausko pasirodymams, kone gausiausio klausytojų būrio sulaukusios visiems gerai žinomos dainų atlikėjos Jūratės Miliauskaitės publikai ilgai pristatyti nereikėjo. Tiesa, tokioje erdvėje jos ko gero daugelis dar nebuvo matęs, o ir pati atlikėja prisipažino pilyje dainuojanti taip pat pirmą kartą. Svajingų gitaros akordų ir nuostabiu, su nė vienu kitu atlikėju nesumaišomu balsu atliekamų J. Miliauskaitės dainų buvo galima klausytis ne tik sėdint salėje, bet ir grožintis pilyje eksponuojamais, vos prieš dieną pasibaigusio tarptautinio veltinio simpoziumo dalyvių darbais, suptis ant sūpynių, belaukiant kito atlikėjo pasirodymo pasivaišinti puodeliu žolelių arbatos. 
      Arbata visi festivalio dalyviai taip pat buvo vaišinami neatsitiktinai, mat po Jūratės Miliauskaitės mažojoje scenoje pasirodęs Andrius Zalieska yra vienas iš jau dešimtmetį tik lietuviškas dainas atliekančios muzikos grupės „Arbata” vokalistas. Jo atliekamos savos kūrybos dainos bei skaitoma poezija užbaigė beveik keturias valandas trukusias, tačiau tikrai nenuobodžias „Akademines bardų valandas”. 
      Festivalio dalyviams išėjus į pilies kiemą, juos pasitiko jaunimo grupė „Hail to the thief“, savo muzika sudrumstusi iki tol buvusią idiliškai ramią aplinką. Igno Kelpšos, Luko Valčio, Arno Klevinsko, Simono Tumšio ir Beno Vaškevičiaus atlikti kūriniai patraukė ne tik savo bendraamžių, bet grupės „Arbata“ sielos Andriaus Zalieskos dėmesį. Grupės „Hail to the thief“ pasirodymas buvo ženklas, jog netrukus prasidės antroji festivalio dalis, skirta pradedantiesiems, tačiau jau neblogai žinomiems jauniems muzikantams, į festivalį patekusiems įvairių atrankų metu. 
      Pirmasis į sceną užlipęs raudondvariškis Ignas Lapienis, atlikęs keletą dainuojamosios poezijos posmų, pratęsė vos prieš valandą pasibaigusius bardų pasirodymus. Po Igno audringais žiūrovų plojimais buvo pasitiktas jurbarkietis Andrius Sabataitis, padovanojęs keturias Domanto Razausko dainas. Jis sulaukė ne tik tokių pačių audringų aplodismentų, kokiais ir buvo pasitiktas, bet ir vieno iš šio festivalio organizatorių Sauliaus Lapėno pasiūlymo gerai per metus padirbėjus kitais metais dainuoti ir vienoje iš „Akademinių bardų valandų”. Vyriškus vakarinės koncerto dalies pasirodymus papuošė šakietė Vasarė Aniulytė. Po jos savo gražiausias dainas publikai dovanojo šilutiškis Adas Adolfas Nausėda, kauniečiai Virgis Šidlauskas, Eimantas Švelnys ir antroji šio koncerto dama Eglė Gelažiūtė. Visus pasirodymus vainikavo vyrų iš Raudondvario ansamblis „Vitražai”, kuriam vadovauja Algirdas Svidinskas. 
      Po labai trumpos techninės pertraukėlės, kurią užpildė ne tik muzika, bet ir į didžiulės palapinės, pastatytos apsisaugoti nuo nepalankių oro sąlygų, stogą pradėję barbenti paskutinieji vasariško lietaus lašai, scenoje vėl pasirodė Andrius Zalieska, tik šiuokart jau su visa grupe „Arbata”. Net ir nebandę aiškintis, ką gi iš tikrųjų reiškia grupės pavadinimas - gėrimą ar žodžių derinį nusakantį abejonę „arba ta, arba kita”, jie užkūrė tokią smagią ugnį, nuo kurios bemat pasidarė šilta. Sulig kiekviena jų daina atmosfera pilies kieme kaito ir, rodos, trūko tik pačios mažiausios kibirkšties, kad viskas paskęstų ugnyje. Sekundė kita - ir ugnis įsižiebė. Tiesa, ne tarp žiūrovų ir net ne scenoje, o šalia jos. Grupės „Arbata” paskutinįjį kūrinį papuošė dviejų ugnies fakyrių šou, iš kurių viena buvo jurbarkietė Giedrė Gruodytė, pati pareiškusi norą pasirodyti šiame festivalyje. 
      Ugningą pasirodymą ir „Arbatos” užkaitintą publiką atgaivino į vakaro tamsos apgaubtą sceną vėl užlipusi Jūratė Miliauskaitė. Ir nors klausytojus tuo metu jau buvo galima suskaičiuoti ant kelių rankų pirštų, to pakako, kad kartu su jais namo iškeliautų ir didelė dalis dainininkės sielos bei širdies. 
      Galbūt menų festivalis „Pilies aidas 2014” šiemet ir nesulaukė pernelyg didelio žiūrovų susidomėjimo, nerūpėjo jis ir vieniems iš šio renginio organizatorių - Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriui, tačiau jis įvyko, į savo istorijos metraštį įsirašydamas dar vieną gražų ir ne vien prisiminimais turiningą puslapį. 
      Paprašytas pasidalinti mintimis ir įvertinti praėjusį festivalį, vienas iš jo iniciatorių ir rengėjų Saulius Lapėnas nestokojo optimizmo: „Festivalis nuaidėjo jau šeštą kartą tam, kad dar ne kartą sugrįžtų ir garsintų kūrybingų žmonių gebėjimus muzikoje, mene ir poezijoje. Todėl labai džiaugiuosi, kad Vilniaus dailės akademijos rektoriaus Audrius Klimo ir organizatorių nuomonės sutapo - šis festivalis turi realią galimybę tapti ne tik Lietuvos masto renginiu. Kito festivalio organizavimą pradėsime nuo bendros organizatorių komandos suformavimo, kurioje dalyvaus gerokai daugiau VDA atstovų. Tikėtina, kad festivalis „Pilies aidas“ vainikuos Vilniaus dailės akademijos ir Kauno, Klaipėdos ir Telšių fakultetų bakalaurų ir magistrantų plenerus ir kūrybines stovyklas, įvairių meno sričių teminius simpoziumus ir t.t. Tai realus pagrindas investicijų pritraukimui į Jurbarko kraštą, nes juk ne tik šiuos žmones, bet ir iš kitų vietovių ir šalių atvykstančius žiūrovus ir klausytojus reikės apnakvinti, pamaitinti, pasirūpinti jų pramogomis ir laisvalaikiu. Ir tai tik nedidelė dalis realių motyvų smulkiam ir vidutiniam verslui kurti darbo vietas”. 
      „Esu labai dėkingas šio festivalio finansiniams ir informaciniams rėmėjams, visiems, kurie savo konkrečiu darbu ir dalyvavimu prisidėjo prie šio festivalio organizavimo ir įgyvendinimo. Nuoširdų ačiū tariu savanoriams Austėjai ir Aurimui, Gabijai ir Tomai, Jonei ir Justei, Rugilei ir Vilmantui, kurie labai pagelbėjo renginio metu atlikti paprastus, bet labai reikalingus darbus. 
      Esu dėkingas ne tik dalyvavusiems festivalyje menininkams ir atlikėjams, bet ir žiūrovams bei klausytojams. Kol bus žmonių, kuriems to reikia, tol ir festivalis gyvuos, nes Lietuvai kaip oro reikia kuriančių ir kūrybingų žmonių“, - pridūrė Saulius Lapėnas, paprašęs pagarsinti šią padėką laikraščio „Mūsų laikas“ puslapiuose. 

      Janinos Sabataitienės straipsnis išspausdintas 2014 m. rugsėjo 5 d. laikraštyje „Mūsų laikas“ Nr. 36